Interneto tinklalapių blokavimą vieni vadina moksline fantastika, kiti – vienintele galima priemone kovoti su pažeidimais internete. Svarstant šią problemą kyla nemažai teisinių iššūkių, apie juos – pokalbis su teisininkų kontoros „AAA Baltic Service Company“ advokatu Andriumi Iškausku.

Pernai metų pabaigoje paaiškėjo, jog su interneto piratais kovojanti Lietuvos antipiratinės veiklos asociacija (LANVA) užsimojo užblokuoti prieigą prie vieno populiariausių „torrent“ tinklalapių Linkomanija.net. Šįmet LANVA išsiuntė oficialų raštą į Informacinės visuomenės plėtros komitetą, kuris artimiausiu metu turėtų priimti sprendimą dėl tinklalapio blokavimo. Jei komitetas nuspręstų, jog „Linkomanija“ turėtų būti užblokuota, interneto paslaugų tiekėjai (IPT) būtų įpareigoti uždrausti prie jos prieigą.

Blokuoti užsienyje įsikūrusius tinklalapius siekia ir Lietuvos lažybų bendrovės. Teismas jau yra pasakęs, kad IPT turėtų uždrausti prieigą prie užsienyje įsikūrusių lažybų bendrovių svetainių. Tačiau svetainės vis dar nėra blokuojamos, o IPT laukia teismo išaiškinimo, kokiomis techninėmis priemonėmis įgyvendinti tokį reikalavimą.

Apie teisinius interneto tinklalapių blokavimo aspektus – pokalbis su intelektinės nuosavybės ekspertu, advokatu A.Iškausku, kuris, be kita ko, konsultuoja ir su interneto piratais kovojančią LANVA:

– IVPK artimiausiu metu turėtų priimti sprendimą dėl tinklalapio Linkomanija.net užblokavimo. Taip pat laukiama teismo išaiškinimo vadinamojoje lažybininkų byloje. Abiem atvejais yra norima blokuoti tam tikrus tinklalapius, tačiau kuo šie atvejai skiriasi?

– Žinokite, esminių skirtumų aš nematau. Taip, kiekvienu atveju yra tam tikrų niuansų, bet iš esmės tinklalapiuose yra draudžiamas, arba ribojamas, turinys, paprastai tariant. Lygiai taip pat, jei tai būtų pornografinis puslapis ar vaikų pornografija. Aš nematau didelio teorinio skirtumo skirstyti šiuos puslapius, ar tai yra autorių teisių pažeidimai, ar tai yra nelegalios lažybos, ar tai yra pornografija, ar tai yra rasinę/tautinę nesantaiką, smurtą kurstantys puslapiai... Tai yra turinys, jis yra nelegalus, Visuomenės informavimo įstatyme yra parašyta, ko negalima skelbti. Taigi vadovaujantis tuo įstatymu visi šie punktai patenka į neskelbtinos informacijos apibrėžimą ir aš nemanau, kad jiems visiems turėtų būti taikoma kokia nors kitokia teisinė bazė.

Žinoma, metodai gali būti kitokie. Pavyzdžiui, lažybininkai kaltinami tuo, kad neturi licenzijos veikti Lietuvoje. Bet kokiu atveju, tai yra nelegalus turinys. Nereikia suprasti, kad nelegalus turinys reiškia pažeidžiamas autorių teises. Tai turinys, kurio įstatymai neleidžia skelbti. Todėl esminio skirtumo aš nematau tarp lažybininkų ir „Linkomanijos“.

– Paminėjote pornografiją. Kodėl Lietuvoje iki šiol nebuvo jokios garsesnės bylos su pornografiniais tinklalapiais? Kodėl jų nenorėta uždaryti? Juk yra ir lietuviškų pornografinių tinklalapių.

– Aš neesu tikras, ar nebuvo tokių atvejų. Bet skandalų nebuvo kilę todėl, kad nėra antros pusės, besiginančios arba puolančios.

Matote, lažybų atveju yra stipri antra pusė, suinteresuota pusė, kuri kelia tą klausimą. Autorių teisių klausimu, vėlgi, yra aktyvi „Linkomanijos“ bendruomenė. Pornografijos atveju, turbūt, tos aktyvios antros pusės nelabai yra, o taip pat nėra tų puolėjų, nors tai iš esmės pažeidžia viešąjį interesą, viešąsias moralės nuostatas. Valstybės mastu čia veikia policija, prokuratūra. Tuo tarpu „Linkomanijos“ ir azartinių lošimų atveju veikia privatūs asmenys, kurių teisės yra pažeidžiamos.

Jei dėl pornografijos pradėtų judėti, tarkime, kažkokia „mamų sąjunga“ ar kažkas tokio. Arba ta pati sąjunga po paskutinių nemalonių įvykių pasiūlytų uždrausti „Facebook‘ą“, turbūt, kiltų toks pat ažiotažas, kaip ir mūsų aptariamais atvejais.

Čia tik suinteresuotumo klausimas.

– Bet gal siekiant užblokuoti pornografinius tinklalapius žmonėms būtų aiškiau, kodėl tai norima padaryti ir kaip tai būtų galima įgyvendinti, gal kiltų mažiau klausimų?

– Galbūt kiltų mažiau klausimų „kodėl“ tai reikia padaryti. „Kaip“ tai reikia atlikti, būtų lygiai tie patys klausimai. Būtų lygiai tie patys paaiškinimai iš IPT, kad jeigu kas nori, tai susiras internete tos pornografijos ar net vaikų pornografijos. Aišku, susiras. Bet, matote, toks aiškinimas, mano nuomone, yra iš dalies bėgimas nuo problemos. Nes jei vadovausimės ta logika, kad mes idealiai neužblokuosime, idealiai neuždrausime, mes galime prieiti prie absurdų. Juk narkotikų mes irgi idealiai nesugebame išnaikinti, tai ką, dėl to jų drausti nereikia, dėl to nereikia narkotikų prekeivių persekioti?

Lygiai taip pat ir šiais atvejais. IPT dabar sako, neva vis tiek bus protingų žmonių, kurie suras per „proxy“ serverius, kaip pasiekti tuos tinklalapius ir panašiai. Tai ką, nieko nedaryti?

IPT neteigia, kad lažybos internete yra negerai, ar kad gerai yra pažeidinėti autorių teises. Visi sutinka, kad tai nėra gerai. Klausimas yra procedūrinis – kaip tai užblokuoti. Tad procedūrinį klausimą ir spręskime.

– Kodėl IPT priešinasi reikalavimams blokuoti tinklalapius? Dėl investicijų? Dėl vartotojų interesų?

– Aš manau, kad ir dėl to, ir dėl to. Tai reikalauja papildomų investicijų, be to, šioje situacijoje jiems patogiau, sakykime, savo viešumo požiūriu, viešųjų ryšių požiūriu stoti į vartotojo pusę. Tačiau man labai įdomu, kaip būtų sureaguota, jei tai būtų vaikų pornografijos atvejis. Ar tikrai išstotų vienos didžiausių įmonių Lietuvoje vadovas ir pasakytų, kad „mes neblokuosime vaikų pornografijos, nes mes negalime to techniškai padaryti“ ar kad tai yra brangu padaryti. Šiuo atveju jie taip pasako.

Mano nuomone, skirtumo teorinio nėra. Aišku, galime leistis į diskusijas, ar piratavimas teoriškai yra blogis, ar ne, bet ne apie tai kalba.

– Kaip manote, kaip šios bylos išsispręs? Ar bus užblokuota „Linkomanija“ ir lažybų tinklalapiai?

– Su lažybomis mes jau sprendimą turime – teismas nusprendė, kad prieigą reikia blokuoti. Trūksta tik teismo išaiškinimo, kaip tai reikėtų padaryti. Tai yra procedūriniai manevrai. Ar fiziškai jos bus užblokuotos, ar bus realios priemonės priimtos, prognozuoti aš negaliu. Nes ir vienoje, ir kitoje pusėje yra pakankamai protingos ir, svarbiausia, turtingos šalys, kad jos galėtų šį procesą tęsti pakankamai ilgai. Pinigai šioje vietoje lemia daug, ir gerąja prasme. Jie gali samdyti specialistus, kurie jiems pagelbės, teisininkus, kurie jiems išaiškins...

Kaip bus su „Linkomanija“, aš nežinau. Prognozuoti, ar techniškai, realiai bus užblokuotas puslapis, aš nežinau. Aš neprognozuosiu. Jei kiltų klausimas, ar jie turi būti užblokuoti – aš manau, kad bent jau bylos nagrinėjimo laikui tokia priemonė yra galima. Po to – priklausomai nuo teismo sprendimo.

Su lažybomis tas blokavimas yra, mano nuomone, vienintelė priemonė. Su „Linkomanija“ truputį paprasčiau, nes jie yra Lietuvoje. Galima pagauti atsakingus asmenis už rankos, nubausti juos baudomis, ekstra atveju – taikyti kitas sankcijas, tarkime, areštą. Bet su lažybomis nėra ką daugiau padaryti, nes tos įmonės Lietuvoje nieko neturi, nei sąskaitų, nei padalinių.

– Kalbant apie „piratavimo kaltininkus“, ar teisiniu požiūriu gali būti baudžiama tik „Linkomanija“ ir jos vartotojai, ar atsakomybė gresia ir interneto paslaugų tiekėjams?

– Kai atsirado visos šios interneto problemos, susirinko protingi žmonės, tame tarpe ir Europos Sąjungoje, ir priėmė Elektroninės komercijos direktyvą. Vienas iš labai svarbių elektroninės direktyvos, kuri pas mus perkelta į Informacinės visuomenės paslaugų įstatymą, dalių yra tos išimtys, kada IPT neatsako už tai, ką daro jo klientai. Pirma taisyklė yra ta, kad jis neprivalo stebėti, kas vyksta jo tinkle. Klasikinis pavyzdys yra hostintojas. Jis neprivalo stebėti, ką daro tūkstančiai jo klientų – kas dalina muziką, filmus ar instrukcijas, kaip pasigaminti bombą. Bet jei jis informuojamas apie tai, jis turi imtis atitinkamų veiksmų. Ši taisyklė turi tam tikrų „pataisyklių“. Ši išimtis taikoma tada, kai IPT ar „hostintojas“ niekaip neprisideda prie tos informacijos atsiradimo. Tarkim, jis tik sukūrė įrankį, pastatė serverį ir visiems pardavinėja sąskaitas. Bet jei jis kažkokiu būdu prisijungia, tarkim, pareklamuoja tą puslapį, tai jau galima teigti, kad jis nėra toks „bešališkas“ paslaugos tiekėjas, techninis tarpininkas. Tada jam netaikoma ta išimtis.

Mano nuomone, „Linkomanijai“ ši situacija ir atsitinka. „Linkomanija“ nėra tas tarpininkas. Jei „Google“ galima laikyti tarpininku, nes jis indeksuoja viską į kairę ir į dešinę, tuo tarpu „Linkomanijoje“ taip nevyksta. Pirma, šis puslapis specialiai sukurtas „torrent‘ų“ apsikeitimui. Antra, administratorius ar savininkas yra aprašęs konkrečius žingsnius, kaip tai reikia atlikti – kaip atsisiųsti, kaip dalinti ir t.t. Trečia, ima pinigus už tai, yra protokolai anstolių užfiksuoti. Ir nemaži pinigai juda, kiek teko išsiaiškinti. Negana to, sužinojęs apie pažeidimus tinklalapis nesiėmė jokių priemonių informacijai pašalinti.

– Vieni specialistai sako, kad yra techninės galimybės blokuoti užsienio serveriuose talpinamus tinklalapius, kiti – kad efektyvaus būdo nėra, neva viską galima „apeiti“. Kas visgi būtų, jei, tarkime, tinklalapis būtų užblokuotas tinklalapis, o žmonės toliau juo naudotųsi, t.y., jie „apeitų“ tas blokavimo taisykles ir vis tiek, pavyzdžiui, siųstųsi filmus ar lažintųsi ir iš to pelnytųsi. Ar tuos žmones, ar tą įmonę, būtų galima patraukti atsakomybėn, nors tinklalapis neva yra užblokuotas ir teoriškai techninių galimybių pasiekti nėra.

– Nematau jokių trukdžių. Tai yra du visiškai nesusiję klausimai. Teisių turėtojas turi galimybę ginti savo teises įvairiais būdais. Vieną būdą jis pasirinko, kuris jo manymu yra efektyvus, prašė teismo užblokuoti prieigą prie tinklalapio. Teismas, tarkime, leido užblokuoti ir tai buvo atlikta. Bet tai tikrai neatima teisės teisių turėtojui naudoti kitas priemones – prašyti nuostolių atlyginimo, prašyti, kad puslapis būtų uždarytas. T.y., ne užblokuotas per IPT, o uždarytas pas hostintoją. Teisiškai tai visiškai tarpusavyje niekaip nesusiję klausimai.

– Žodžiu, ši kova ir toliau tęsis be galo, nepaisant to, kad puslapiai bus užblokuoti? Koks tuomet tikslas?

– Aš manau, kad kažkurioje vietoje kažkuri pusė ne tai, kad nusileis, bet supras, kad „gana“. Pvz., galbūt teisių turėtojai pasakys: užblokavus puslapį 95 proc. vartotojų nebegali jo pasiekti. Tarkime, 5 proc. gali jį pasiekti, nes jie yra gudrūs ir nusimano technologijose. Bet tebūnie. Aš taip manau.

Teisių turėtojų tikslas yra apginti savo teises. Tarkime, jie nustato, kad dėl „Linkomanijos“ veiklos jie patiria nuostolį. Jei jie sugebės sumažinti tą nuostolį 95 proc., tai jų tikslas bus beveik pasiektas. Aš visiems klientams patariu žiūrėti į klausimus pragmatiškai. Sumažinti likusius 5 proc. iki 4, 3 ar 2 proc., pajėgumų reikės vos ne geometrine progresija vis daugiau, o naudos duos minimaliai. Tai yra pragmatinis paskaičiavimas – padarėme ką galėjome, išlošėme 95 proc. rezultato.

– Kaip manote, jei prieiga prie „Linkomanijos“ būtų uždaryta, ar tai būtų pasiekta? Kaip smarkiai kristų lankomumas?

– Sunku pasakyti, tai smarkiai priklauso nuo vartotojų struktūros. Kiek girdžiu, „Linkomanija“ dabar pradėjo naudotis ne tik „kompiuterastai“, bet ir biurų darbuotojai, močiutės ir t.t. Aš manau, kad kiekio pokytis priklauso nuo vartotojų struktūros. Jei neįgudusiems, nepatyrusiems vartotojams bus pernelyg sunku pasiekti tinklalapį, kam jiems naudoti „Linkomaniją“, jei gali siųstis kitur.
Aišku, tie patyrę, entuziastingi „piratai“ suras kelių, tik kyla klausimas, ar „Linkomanijai“ apsimokės tęsti veiklą. Sumažės vartotojų, sumažės pinigų. Tai yra verslo modelis. Jei vartotojų sumažėja 95 proc., klausimas, kaip tu išgyvensi?

Bet kokiu atveju, aš manau, kad jei šiame etape nebus užblokuota, bus imtasi kitų žingsnių.

– Prie prašymo blokuoti „Linkomaniją“ svarstė prisijungti ir televizija TV3, neva tinklalapyje gausu jos laidų. Tačiau daugybę jos laidų ar jų ištraukų galima rasti ir tame pačiame „YouTube“. Taigi jei blokuosime „Linkomaniją“, ar toks precedentas reikštų, kad vėliau gali būti užblokuotas ir „YouTube“?

– Aš manau, kad tie atvejai teoriškai nėra skirtingi. Bet į viską reikia žiūrėti praktiškai. Jei pas mane ateitų klientas ir sakytų, kad nori užblokuoti „Linkomaniją“ ir „YouTube“, aš jam pasakyčiau: „Gerai dėl „Linkomanijos“, pamiršk „YouTube“.

Kam to reikia – jie ne Lietuvoje, kariauk su jais...

– Bet „Linkomanijos“ serveriai irgi ne Lietuvoje.

– Žmonės Lietuvoje, įmonė Lietuvoje.

– Įrodykite.

– Yra protokolai surinkti, tai įrodyti yra ne problema. Ponas Kęstas Ermanas ne kartą pats yra viešai prisipažinęs, kad „Linkomanija“ yra jo projektas.

– Ar „yra“, ar „buvo“?

– Gerai, „buvo“. Bet tuo metu jau irgi buvo pirataujama. Čia yra konkrečios bylos įrodinėjimo dalykas.

– Bet kokiu atveju, serveriai tiek „Linkomanijos“, tiek „YouTube“ yra ne Lietuvoje. Kas dabar yra „Linkomanijos“ administratorius, abejoju, ar kažkas žino, išskyrus juos pačius. Bet „YouTube“ savininkai žinomi, tik jie užsienyje. Kodėl tuomet užmiršti „YouTube“, o kariauti su „Linkomanija“?

– Aš iš praktinės pusės sakiau. Nesakau, kad vykdant „pasaulinį teisingumą“ reiktų užmiršti „YouTube“, o tik iš praktinės pusės. Siūlyčiau koncentruotis ties lokaliomis problemomis, o vėliau galima galvoti apie globalias.

Esminis skirtumas tarp „YouTube“ ir „Linkomanijos“ yra tai, kad „YouTube“ naudojamas daugeliui kitų tikslų. JAV teismų praktikoje buvo pasakyta, kad jei puslapis turi kitų reikšmingų panaudojimo būdų, kurie nepažeidžia įstatymų, tuomet viskas gerai. Kad ir, tarkime, peilis. Jis turi daug įvairių panaudojimo būdų, nors juo įmanoma badyti žmones, todėl peilių uždrausti yra neadekvatu.

Mano nuomone, tai turėtų galioti ir „Linkomanijai“. Jie gali teigti, kad pas juos yra autorių teisėmis nesaugomų darbų, keičiamasi vestuvių video ir t.t., bet pagrindinis ir faktinis jo naudojimo būdas yra ne tas. Todėl reikia žiūrėti faktams į akis.

Be to „YouTube“ turi labai aiškią ir paprastą įrašų pašalinimo procedūrą, šalia kiekvieno vaizdo įrašo yra specialus mygtukas. Tuo tarpu „Linkomanijoje“ tai kažkur užslėpta, ir norint pašalinti turinį reikia Kristaus kelius nueiti.

Aš nesakau, kad „YouTube“ negalima blokuoti, o „Linkomaniją“ būtina blokuoti. Teisių savininkai turi galimybę savo teises ginti ir gali imtis tų priemonių, kokios jiems atrodo labiausiai priimtinos.

– Tačiau jei vieną dieną bus užblokuota „Linkomanija“, kitą dieną kažkas kreipsis dėl „YouTube“, trečią – dėl naujienų portalų, nes jie kopijuoja straipsnius, ir taip be galo. Galiausiai mes turėsime internetą su keliolika „leidžiamų“ puslapių – jokios demokratijos, jokios žodžio laisvės nelieka, viskas bus užblokuota, nes kiekvienas tinklalapis turi „priešų“, ir kažkokiu būdu tam tikra dalimi didelė dalis tinklalapių pažeidžia kažkieno teises.

– Tada kyla sankcijos adekvatumo pažeidimui klausimas. Ar adekvatu, ar tos priemonės poveikio, sankcijos yra proporcingos padarytam pažeidimui? Manau, kad kiekvienu atveju teismas turės spręsti, ar tie keli straipsniai yra adekvati ir proporcinga priemonė uždaryti naujienų portalą.

– Kiek procentų turi būti nelegalios informacijos, kad tinklalapis galėtų būti uždarytas?

– Nežinau. Kiekvienu atveju teismas spręstų tai individualiai. Aš nemanau, kad tai galima nustatyti, bet aš manau, kad ta taisyklė, ar tinklalapis turi reikšmingų legalių panaudojimo būdų, yra labai svarbi. Bet vėlgi, tai yra įrodinėjimas.

Be to, nukentėjusieji gali imtis kitų priemonių kovoti, tarkime, prisiteisti nuostolius.

Puslapių blokavimas yra įrankis apginti teises, jo nereikėtų suprasti kaip galimybės atsikratyti konkurento ar tiesiog užblokuoti kažkokį tinklalapį.

– Nemanote, kad sukūrus precedentą pasipils skundai su prašymais blokuoti tinklalapius?

– Nemanau. Man atrodo, kad kalbos apie interneto cenzūrą tėra spekuliacijos. Bet kur galima tokias implikacijas bandyti daryti, bet jos yra nepagrįstos.

Taip, labai gerai, kad yra aktyvi bendruomenė, kuri kelia tuos klausimus ir tai yra dar viena priemonė užsitikrinti, kad kitą dieną neuždarys „Google“. Nes žmonės apie tai kalba ir tai diskutuojama. Taip veikia demokratija.

– Paskutinis klausimas. Kaip manote, kam greičiau atsibos – „piratams“ ar „antipiratams“?

– Šiuo atveju problema ta, kad „piratai“ yra neapibrėžta grupė, o teisių turėtojų grupė yra gana apibrėžta. „Piratų“ grupę teoriškai gali sudaryti kad ir visi interneto ryšį turintys asmenys. Taigi pasakyti, kam atsibos, sunku.

Aš manau, kad mes esame tam tikroje kovos stadijoje. Ta kova, tas „karas“ tęsis ir problemos sprendimų būdai keisis. Šio karo istorija dar neilga. Pažiūrėkite, kaip ji keičiasi nuo „karo“ pradžios: nuo centralizuotų serverių mes pereiname prie paskirstytų serverių, keičiasi technologijos, keičiasi veiklos metodai...

O gal po 10 metų visi nustos filmus žiūrėti, neliks problemos ir užmiršime tai kaip vaikišką žaidimą?